Tai buvo didžiulis šokas mano šeimai ir pats sunkiausias gyvenimo etapas, neviltis, nežinia ir kasdieninė mano mergaitės kova už gyvenimą. Tuo metu išgyvenome daug prieštaringų jausmų: rūpestį; pyktį, kodėl mums taip turėjo nutikti; kaltę, kad galbūt mes kažko nepadarėm ar darėm netinkamai; siaubą, kas dabar bus, ar išsaugosim kūdikį, kurio taip laukėm; vienatvę, kai norėjosi tiesiog dingti ir su niekuo nebendrauti; baimę dėl nežinomybės, kas laukia vaikelio, ir, galų gale - viltį ir suvokimą, kad mes negalime pasiduoti, negalime nustoti tikėti savo vaiko galimybėm ir turime dovanoti jai mūsų beribę meilę ir džiaugsmą.

 

Dabar žiūriu į Margaritą ir suprantu, kad šie vaikai ateina į šį pasaulį savo laiku, su savo misija šioje žemėje.

 

Po šios patirties pradėjau burti šeimas, pasodinome gyvybės medį, džiaugiamės laimėta gyvybe. Kiekvienai šeimai padovanojau po medinį angelėlį. Mačiau, kaip nušvinta mamų akys gavus mažą, tačiau labai reikšmingą simbolį, kuris suteikia jėgų judėti į priekį ir žinoti, kad toks esi ne vienas.

 

Tuomet supratau, kad panašioje situacijoje atsidūrusiems reikia simbolio, kuris emocinį palaikymą suteiktų diena iš dienos. Ėmiau piešti įvairias angeliukų formas. Argi ne dėsninga, kad būtent Margarita davė vardą kūriniui vienądien paklaususi: „Mama, ar šią fėją dovanosi neišnešiotukų mamoms“? Iš tiesų – juk tai fėjos pildo mūsų svajones ir norus, ir jų skrydžiui pakanka vienintelio dalyko – tikėjimo.

 

Juk kiekvienam iš mūsų kartais prireikia vilties ir tikėjimo - kai nori pasveikti, rasti problemos sprendimą ar kai reikia įkvėpimo... Kiekvienam - savas iššūkis! "Vilties fėja" skleidžia viltį pasaulyje, kuri sustiprintų žmogaus asmeninę galią.

 

 

Asta ir Margarita